a) Saugoti Katalikų Bažnyčios tapatybę. Vyrauja nuogąstavimas, kad Bažnyčios mokymas gali būti pakeistas, o nuodėmės sąvoka – devalvuota, t. y. Bažnyčia raginama priimti nusidėjėlius nereikalaujant iš jų atgailos ir atsivertimo. Tokios Bažnyčios paveikslas neatitinka Kristaus minties, nes Viešpats su visais bendravo, tačiau Evangeliją pradėjo skelbti kviesdamas į atsivertimą. Negalime pamiršti ir Evangelijos pagal Joną šeštojo skyriaus pabaigos, kuomet Jėzus leido nuo jo pasitraukti tiems, kuriems sunku buvo priimti Jo žodžius apie Eucharistiją. Bažnyčios atvirumą suprantu taip: ji visus priima, visiems pristato dieviškąjį mokslą ir kviečia į atsivertimą. Tuo pačiu Bažnyčia nesistengia dirbtinėmis priemonėmis po savo palapine išlaikyti tų, kuriems tas nepriimtina. Ji tiesiog palieka laisvę nuo jos atsiskirti, tačiau kaip rūpestinga Motina visuomet laukia grįžtančių savo vaikų.

b) Dėl klerikalizmo sąvokos naudojimo. Labai neatsargu ir trumparegiška hierarchus negatyvia prasme vadinti klerikalais, nes tuo Bažnyčia pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Juk nėra normalu rodyti nešvarius apatinius ir skųstis, kokie jie nešvarūs. Reikia juos skalbti! Nesveika situacija atsispindi ir pašaukimų skaičiaus mažėjime. Nors konstatuojama, kad kunigų mažėja, tačiau nekalbama apie efektyvios pašaukimų sielovados paieškas. Būtinai turime svarstyti apie kunigystės grožį Bažnyčioje, nes neturėdami kunigų neturėsime ir sinodinės Bažnyčios.

c) Sinodalumo teologijos trūkumas. Kalbame apie sinodinę Bažnyčią, tačiau pasigendama gilesnės sinodalumo teologijos. Tikiuosi, kad ateinantis sinodas duos postūmį sinodalumo teologijos atsiradimui. Parapijose susikūrusios sinodinio kelio grupės galėtų tapti Bažnyčią atnaujinančių procesų ir naujų įkvėpimų vieta. Sinodinis dvasingumas yra toks, kuris priima skirtumus ir skatina harmoniją. Nors kalbama apie sinodalumą kaip Bažnyčios buvimo būdą (modus vivendi), tačiau egzistuoja baimė, kad iš Visuotinės Bažnyčios netaptume fragmentuota Bažnyčia.

d) Dvasinės įžvalgos (discernimento) apibrėžimas. Sinodinio kelio dokumentuose daug kalbama apie įžvalgą (discernimento), tačiau labai trūksta platesnio įžvalgos meno išaiškinimo. Suprantama, kad jėzuitiško dvasingumo išugdytiems tikintiesiems tai ne problema, tačiau parapijos žmonėms šis dvasinės įžvalgos menas yra beveik nepažįstamas. Tad siūlyčiau, kad posinodiniame dokumente būtų skyrius, išsamiai aptariantis discernimento procesą.“

„Noriu įvardinti tris punktus, aktualius Lietuvai:
1) Lietuvoje vis dar gajus posovietinis palikimas. Mūsų krikščioniškajame tikėjime yra daug tradicionalizmo, jaučiamas gyvos ir asmeninės Jėzaus patirties poreikis. Turint galvoje Ad gentes modelį, mums kartais trūksta pirmosios, o kartais net ir antrosios jo dalies. Stengiamės atvesti žmones į Bažnyčią prie sakramentų, bet mums trūksta krikščioniškojo liudijimo, Dievo meilės ir kerigminės žinios patirties. Dėl to daugelyje parapijų Bažnyčia neišgyvenama kaip gyva bendruomenė, bet tik kaip institucija, kurios centre lieka ne Jėzus, ne asmeninis susitikimas su Juo, o tik kai kurie tradicijos elementai ir kartais - kunigas ar kitas vadovas.

2) Vis dar trūksta ne tik gyvosios bendruomenės patirties, bet ir sveiko kunigų bei pasauliečių bendradarbiavimo. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų įvyko daug pokyčių, daug pasauliečių įsitraukė į Bažnyčios tarnystę, tačiau abiem pusėms vis dar trūksta pasitikėjimo. Kai kurie parapijų kunigai vis dar nėra pakankamai atviri priimti pasauliečių iniciatyvas tiek tarnystės, tiek ir bendradarbiavimo priimant sprendimus. Kartais pasigendama tarnaujančiojo Jėzaus supratimo, būtent kad Jis ateina tarnauti, o ne tik vadovauti... Pasauliečiams vis dar trūksta drąsos ir supratimo, kad už Bažnyčios misiją esame atsakingi visi; kunigas yra bendruomenės vadovas, o ne statula ant pjedestalo, esanti toli nuo mūsų. Lietuvoje vyko diskusijos apie tai, kaip galėtume padėti vieni kitiems augti savo pašaukime, dovanomis ir santykiu su Kristumi.

3) Lietuvoje moterų kunigystės tema nėra labai aktuali, tačiau daug diskutavome apie moterų dalyvavimą priimant sprendimus, taip pat ieškojome būdų, kaip aktyviau įtraukti ir vyrus į Bažnyčios gyvenimą. Tegul Šventoji Dvasia mus veda!“